Fosfatinis liejinys reiškia liejinį, sumaišytą su fosforo rūgštimi arba fosfatu, o jo kietėjimo mechanizmas susijęs su naudojamo rišiklio tipu ir kietėjimo metodu.
Fosfatinio liejimo rišiklis gali būti fosforo rūgštis arba aliuminio divandenilio fosfato mišrus tirpalas, gaunamas fosforo rūgšties ir aliuminio hidroksido reakcijos metu. Paprastai rišiklis ir aliuminio silikatas kambario temperatūroje nereaguoja (išskyrus geležį). Rišiklio dehidratacijai ir kondensacijai bei užpildo miltelių sujungimui, kad būtų pasiektas stiprumas kambario temperatūroje, reikalingas kaitinimas.
Kai naudojamas koaguliantas, kaitinimo nereikia, o krešėjimui pagreitinti galima pridėti smulkių magnio oksido miltelių arba didelio aliuminio oksido cemento. Pridėjus smulkių magnio oksido miltelių, jie greitai reaguoja su fosforo rūgštimi ir sudaro ugniai atsparias medžiagas, dėl kurių jos sustingsta ir sukietėja. Pridėjus aliuminatinio cemento, susidaro fosfatai, pasižymintys geromis stingimo savybėmis, vandens turintys fosfatai, tokie kaip kalcio monovandenilio fosfatas arba difosfatas. Vandenilio kalcis ir kt. sukelia medžiagos kondensaciją ir sukietėjimą.
Iš fosforo rūgšties ir fosfato ugniai atsparių liejinių kietėjimo mechanizmo žinoma, kad tik tada, kai kaitinimo proceso metu reakcijos greitis tarp cemento ir ugniai atsparių užpildų bei miltelių yra tinkamas, galima gauti puikų ugniai atsparų liejinį. Tačiau ugniai atsparios žaliavos lengvai patenka į pulverizavimo, rutulinio malimo ir maišymo procesą. Jos reaguoja su cementavimo priemone ir maišymo metu išskiria vandenilį, dėl kurio ugniai atsparus liejinys išbrinksta, praranda struktūrą ir sumažina gniuždymo stiprį. Tai nepalanku gaminant įprastus fosforo rūgšties ir fosfato ugniai atsparius liejinius.
Įrašo laikas: 2021 m. lapkričio 4 d.